English
Į Pradžią
VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS TARNYBA
prie Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos
Savanorių pr. 2, LT-03116 Vilnius, Lietuva
Tel. (+370 5) 271 9305
Faks. (+370 5) 271 9306
Į.k. 188608252
2020 m. liepos 7 d., antradienis
Vertikalus meniu







Biudžetinė įstaiga
Įmonės kodas 188608252

Savanorių pr. 2
LT-03116 Vilnius, Lietuva
Tel. (+370 5) 271 9305
Faks. (+370 5) 271 9306

Pasitikėjimo telefonas
8-800 10 112

El.paštas dvks@vsat.vrm.lt

Duomenys apie VSAT prie VRM kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre

Uosto užkardos pasieniečiai: paskelbus karantiną keliautojų nuotaikos buvo nerimastingos
2020-06-10

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių pasienio rinktinės Uosto pasienio užkardos veikimo teritorija yra išskirtinė. Čia tarnaujantys pasieniečiai vykdo asmenų ir transporto priemonių, vykstančių per Molio, Pilies, Malkų įlankos bei Būtingės naftos terminalo pasienio kontrolės punktus (PKP) patikras.


Plaukiojimo priemonės ir asmenys tikrinami vadovaujantis Šengeno sienų kodekso nuostatomis, patruliuojama pasienio kontrolės punktų teritorijoje, vykdomi atsitiktiniai patikrinimai pagal rizikos profilius, siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai, akcizinių prekių gabenimui, viešosios tvarkos pažeidimams ir kitiems nusikaltimams. Šalyje paskelbtas karantinas pakeitė Uosto pasienio užkardos pasieniečių kasdienybę. VSAT Prevencijos skyrius tęsia interviu ciklą apie specifinių tarnybos padalinių veiklą šalyje paskelbto karantino sąlygomis.  Šia tema kalbamės su užkardos vyriausiaja specialiste Inga Naudžiūniene.

- Inga, papasakokite kaip vyksta užkardos darbas ir kaip jis pasikeitė karantino metu?

- Šalyje paskelbus karantiną ir atnaujinus vidaus sienų kontrolę, krovininių plaukiojimo priemonių tikrinimas pasikeitė minimaliai, tačiau Centriniame keleivių terminale  (Pilies PKP) ir Konteinerių terminale (Malkų įlankos PKP), kur atvyksta bei išvyksta keltai iš Vokietijos ir Švedijos, buvo aktyvuotos stacionarios darbo vietos. Įrengiant darbo vietas sulaukėme pagalbos iš UAB Centrinio keleivių terminalo ir UAB Konteinerių terminalo administracijos. Šiuo periodu aktyviai bendradarbiaujame su DFDS ir TT-Line keltų keleivius aptarnaujančiais darbuotojais, Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, savivaldybės atstovais ir kt.

Kadangi šalyje karantinas buvo paskelbtas pirmą kartą, teko susidurti su nuolatos besikeičiančia situacija.  Sulaukėme daugybės asmenų skambučių, besidominčių kaip grįžti į Lietuvą ar išvykti, kokios saviizoliacijos sąlygos, išklausėme įvairių gyvenimiškų istorijų. Dėl padidėjusio darbo krūvio teko peržiūrėti tarnybos grafikus ir tarnybos organizavimą. Reikia pasidžiaugti, kad sugebėjome susitvarkyti savo užkardos pajėgomis.


- Kaip buvo užtikrintas pasieniečių saugumas?

- Nuo pat karantino pradžios ypatingas dėmesys buvo skiriamas VSAT pareigūnų saugumui. Kiekvienas pareigūnas yra pilnai aprūpintas apsaugos priemonėmis: respiratoriais, kaukėmis, pirštinėmis, skydeliais, akiniais, kombinezonais, dezinfekciniu skysčiu. Taip pat kiekvieno instruktažo metu yra akcentuojama higienos ir apsaugos priemonių dėvėjimo svarba.


- Keltais iš užsienio atplaukdavo nemaži srautai lietuvių. Ar kildavo problemų jiems grįžtant? Kaip pavyko valdyti keliautojų srautus?

- Didžiąją dalį asmenų, atplaukiančiųjų keltais, sudaro Lietuvos gyventojai. Galime teigti, kad didžioji dalis supranta karantino svarbą ir geranoriškai vykdo teisėtus pareigūnų reikalavimus, tačiau pasitaikydavo  nepatenkintų ir reiškiančių pretenzijas dėl taikomų suvaržymų asmenų.

Apie darbo atmosferą, grįžusiųjų iš užsienio nuotaikas bei bandymus išvengti privalomosios saviizoliacijos pasakoja Uosto užkardos jaunesnysis specialistas Rimvydas Vališauskas.

- Rimvydai, kokios buvo grįžusiųjų nuotaikos, koks nusiteikimas? Ar patikrinimų metu nekildavo nesusipratimų?

- Grįžusiųjų ar atvykusiųjų į šalį nuotaikos buvo nerimastingos, visus domino klausimas dėl saviizoliacijos tvarkos. Vieni džiaugėsi galėdami sugrįžti į namus paskelbto karantino metu, kiti buvo suirzę ir nepatenkinti dėl paskelbto sienos atnaujinimo, sugaišto laiko atliekant tikrinimus atvykus keltui, vyravo įtampa dėl situacijos neaiškumo. Ne visi grįžusieji suprato patikrinimų būtinumo svarbą.

Žinoma, patikrinimo metu iškilus klausimams dėl tikrinimo tvarkos, atvykusiems ar grįžusiems asmenims buvo išaiškinta, kodėl vykdomi tikrinimai prie vidinių sienų bei kokia saviizoliacijos tvarka taikoma grįžus iš užsienio.

Nesusipratimų kildavo su asmenimis, kurie iš keltų išvažiuodavo automobiliuose į juos įsiprašę kaip keleiviai tik iki Klaipėdos, bet pravažiavus tikrinimą išlipdavo ir toliau bandydavo kelionę tęsti pėsčiomis. Jie įsivaizduodavo, jog išlipę galės keliauti viešuoju transportu. Tokius keliautojus perduodavome savivaldybių, kuriose jie gyveną, specialiajam transportui, kad parvežtų tiesiai namo arba į saviizoliacijos vietą Klaipėdos mieste.

Į pagalbą pasitelkdavome Klaipėdos policijos pareigūnus, kurie tarnybiniais automobiliais lydėdavo keliaujančius savomis transporto priemonėmis užsieniečius iki pat jų šalies sienos.

Nesusipratimų kildavo ir išvykstant keltais iš Lietuvos. Asmenys, neišbuvę nustatyto saviizoliacijos laiko, bandė vykti į Švediją, Vokietiją teisindamiesi, kad jų laukia darbas. Pagal Vyriausybės nutarimą tai padaryti buvo draudžiama, todėl ne tik kad neišvykę, bet ir gavę administracinę nuobaudą jie būdavo priversti grįžti namo ir pratęsti saviizoliaciją.

- Kaip jautėsi patikras atliekantys pasieniečiai, ypač tik paskelbus karantiną?

- Nuo pirmos karantino paskelbimo dienos bei atnaujinus sienų kontrolę pasieniečiai taip pat jautė nerimą. Be abejo, buvo ir baimių užsikrėsti virusu bei parnešti jį į namus, užkrėsti šeimos narius. Nuo pat pradžios buvome aprūpinti visomis apsaugos priemonėmis, veido kaukėmis, respiratoriais, pirštinėmis, apsauginiais kombinezonais bei dezinfekciniu skysčiu. Atvykus į tarnybos vietą buvo tikrinama temperatūra, naudojamos apsaugos priemonės, kiek įmanoma stengėmės laikytis saugaus atstumo, siekdami sumažinti riziką.

Tarnybos metu įtarimų dėl pasieniečių užsikrėtimo virusu nebuvo.


- Ar per šią ekstremalią situaciją jautėsi užkardos kolektyvo vieningumas, gal kaip tik atsirado daugiau susitelkimo, pagalbos vieni kitiems? O gal atvirkščiai, atsirado daugiau šaltumo, santykių formalumo?

- Užkarda pastatyta 2007 m., dauguma kolektyvo kartu dirba jau nemažai metų, todėl pareigūnai pažįsta vieni kitus, esame lyg viena didelė šeima. Visada esame vieningi, visada susitelkę į darbą, visada pasiruošę padėti vieni kitiems. Taip jaučiamės kiekvienoje situacijoje, o karantinas nebuvo išimtis.

 
Parengė VSAT Prevencijos skyriaus vyriausioji specialistė Liūnė Naujikaitė

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
© Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Visos teisės saugomos.